La Cave Restoranas, L.Stuokos-Gucevičiaus 1, Vilnius (Laukinės žasys)

Visada mėgau mažą kavinukę La Cave priešas G9 (dabar jau GO9, pastebi redaktorius). Man patiko jų parduotuvė su įvairiais gardumynais ir vynu. Neblogi desertai dažnai atsakydavo į klausimą, kur surasti vietos išgerti kavos. O kruasanai… Patys skaniausi, kokius tik esu ragavusi. Nemeluoju. Net Prancūzijoje tokių paieškoti reiktų. Ir siūlomas maistas buvo visiškai valgomas ir praktiškai niekuomet nenuvildavo, tuo labiau, kad užeigos formatui jis idealiai tiko. Taigi, labai apsidžiaugiau, kad savininkams atsirado šansas išplėsti savo verslą ir persikelti į visateisio restorano lygį.

Pirmą kartą pas naujakurius užbėgau dienos metu vaikštinėdama su šeima. Norėjosi pasėdėti saulutėje, išgerti kavos, lengvai užkąsti, kol vaikai tikrina fontanų gylį. Prie kavos užsisakėme karštą itališką tramezzini su vištiena ir majonezu bei burgerį – buvo jau po 11 valandos, ir specialus pusryčių meniu nebegaliojo.

Sumuštinis buvo puikus! Labai sultinga vištiena. Smagiai pagardinta, švelni. Ir jos nepagailėta. Patiko, kad vietoje krūtinėlės file panaudojo šlauneles, jų ir tekstūra mielesnė, o ir perdžiovinti jas sunkiau. O majonezas būtų galėjęs būti lengvesnis. Man jis pasirodė riebokas ir pernelyg jau intensyvus. Nors ir skanus.

Dabar apie burgerį. Jeigu jį lygintumėm su Drama Burger kūriniais, tai, deja, šansų jam mažoka, o jeigu nelygintumėm su niekuo, tai gal ir visai neblogai. Pateikiamas jis dekonstruotas, todėl visus ant ant lėkštės išdėliotus ingredientus galima susikomplektuoti pačiam. Mėsa, žinoma, be ugnelės ir sausoka, užtat šauniai sugalvojo iš abiejų pusių apkepti bandelę, kuri apetitiškai traškėjo. Šoninė, kaip ir dera, dovanojo papildomą skonį ir sūrumą, o sūris – aštrumą. Ir bulvės fri buvo ne sausos, auksinės ir iki reikiamo traškumo gruzdintos. Taigi, detalėms dėmesio skirta pakankamai.

Užkandę nutarėme, kad reikia kokį kartą užeiti vakare ir užsisakyti šio to rimtesnio. Taip ir padarėme.

Buvo daug žmonių, todėl salė tarsi sumažėjo ir nustojo būti tokia nejauki. Nepaisant daugybės lankytojų padavėjas prisistatė netrukus ir priėmė mūsų užsakymą.

Užkandai paėmėm alyvuogių, po to jautienos tartarą, Cezario salotas su krevetėmis, salotas su lašiša, lašišos carpaccio, antrekotą, jautienos nugarinę, o desertui – šiltą šokoladinį braunį ir tortą „Opera“.

Alyvuogės kaip alyvuogės, nieko ypatingo, paprasčiausios žalios alyvuogės su kauliukais. Suvalgei ir pamiršai. O va tartaras buvo puikus. Kokybiška sodri mėsa, nedaug prieskonių, atskirai pateiktas putpelės kiaušinis, ančiuviai, šiek tiek garstyčių. Ir plonai papjaustytos prancūzškos baguette riekeles. Iš pradžių jų atrodė mažoka, tačiau mėsa buvo tokia skani, kad daugiau duonos ir neprisireikė.

Salotos su lašiša atrodė negrabiai. Stori lašišos ir burokėlių gabalai visiškai vaizdo nepuošė. O ir skonis buvo vienodas ir plokščias. Tą patį, beje, galiu pasakyti ir apie carpaccio. Pernelyg storai pjaustyta žuvis. Žodžiu, nuobodoka…

Cezario salotos su krevetėmis maloniai nustebino. Puikiai pateiktos krevetės, aromatingos, švelnios, su vos vos jaučiamu grotelių šleifu, traškantys Iceberg ir rukolos salotų lapai, o ir padažas teisingas, jame ančiuvius buvo galima justi, tačiau jie tikrai nedominavo.

Tiek antrekotą, tiek nugarinę prašėm atnešti medium rare. Deja, mėsos kokybe pasidžiaugti neteko. Antrekotas vis tiek atkeliavo per sausas ir kietas, o nugarinėje buvo tiek gyslų, kad vilties viską sukramtyti teko atsisakyti, ir dėl to ypač gaila, kadangi tarp gyslų likę mėsos gabaliukai buvo skanūs ir malonūs. Garnyrui – vandeningi pomidorai ir neįdomi beskonė bulvė – taigi, papildomo žavesio patiekalui irgi neteikė.

Šiltas šokoladinis braunis savo struktūra veikiau priminė šiltą irisą. Lipni ir klampi pyragaičio tekstūra, kurios karštyje ištirpo ledai, man visiškai nepatiko.

Blogiau už tai galėjo būti (ir buvo) „Opera“ tortas. Niekad negalėjau suprasti šefų, kurie siekia įamžinti savo patiekalus autentiškais receptų pavadinimais. Tai arba naudok tą patį autentišką receptą be jokių improvizacijų ir kreatyvų, arba susigalvok jam savo pavadinimą. Mažiau nuvilsit klientus. Tiek tuos, kurie yra ragavę originalo, tiek tuos, kurio jie net akyse nėra regėję. Aš tik pamačiusi „Opera“ tortą ne tik jį užsisakiau, bet ir vyrui belaukdama išbėriau it žinius šio šedevro sukūrimo 1954 m., kuriame dalyvavo įžymusis Dalloyau, istoriją. Su reveransais į jo skonį, gamybos komplikacijas, pasibaisėtinai mažą virėjų, kurie ryžtasi imtis šios recepto, skaičių ir t.t. Tačiau kai tortą atnešė, mano vyras nustebo, kaip toks patiekalas gali tapti įžymių restoranų vizitine kortele. Nesuprantamas biskvito sluoksnis, riebi masė, turėjusi atlikti kavos-karamelės grietinėlės kremo funkciją, ir storas pertepas kažkuo šokoladiniu, kas visiškai nenoėjo būti panašiu į ganache. Viešpatie, nuodų man, nuodų! Ar kaip ten rėkė Shakespeare‘o herojus.

Ką gi mes turime reziumuojant? Puikus aptarnavimas – atidūs ir labai vikrūs padavėjai. Puikus tramezzini, idealiai tinkantis papusryčiauti tiems, kurie nespėjo į pusryčių meniu. Visiškai valgomas kūrybingai pateiktas burgeris. Kelios visai padorios salotų ir užkandžių pozicijos. Ir puiki galimybė pasėdėti vasaros terasoje tiek suaugusiems su vaikais, tiek šeimos rūpesčiais neapsunkintoms porelėms.

Trys suaugusieji sumokėjo už viską (be tramezzini ir burgerio) su vin de maison 425 litus. Įvertinimas: trys žąsys iš penkių.

Apžvalga apie La Cave pirmą kartą publikuota „Laukinės Žasys“ tinklapyje.