Kad pamaitinti keturis alkanus šeimos narius jums prireiks:

• Bulvės 600 g.

• Cukrus 100 g.

• Sviestas 100 g.

• Kiaušiniai 2 vnt.

• Sausos mielės 1 a.š.

• Miltai 650-700 g.

• Pagal skonį – citrinų arba apelsinų žievelės

Išvirti bulves pasūdytam vandenyje. Išsaugoti 200 ml nuoviro, likusį vandenį išpilti. Darom bulvių koše dadedant nuovirą, sviestą, cukrų. Kai truputį atvės, dedam kiaušinius, poto mieles, miltus, pagal skonį citrinų arba apelsinų žieveles ir atidžiai permaišom tešlą.
Uždengiam ją plėvele ir duodam šiek tiek pastovėti. Kai tešla gražiai pakyla, rankas sutepam aliejumi ir formuojame mūsų spurgutes. Paliekam jas ant stalo, antram kilimui, tuo tarpu užsiimam fritiuru. Aš naudoju gana siaurų gilų puodą. Įpilu pakankamai aliejus ir kaitinu ant vidutinės ugnies. Tikrinam aliejų įmesdami į jį gabalėlį tešlos. Tešla iškart turi pasidengti burbuliukais ir apkepti. Dedam spurgas į aliejų (man telpa po vieną) ir apkepam iki malonios auksinės plutelės. Paruoštas spurgas dedame ant popierinio rankšluosčio, atsikratant nereikalingo aliejaus. Negailint pabarstom cukraus pudra (apipilam šokoladine glazūra) ir valgom, nekreipdami dėmesio į apimties talijoje augimą. Bet jeigu jūs vis tik bijote pasitaisyti, išgerkite prieš maistą 50 g konjako. Jis mažina baimės jausmą.

Yra mokslas, kuris vadinasi hamburgerologija. Reguliariai besimaitinantys greitu maistu ir besidomintys jo istorija yra savo reikalo žinovai. Gaminantys baigia bakalaurą. McDonalds tinklo įkūrėjai gali pasigirti magistro laipsniu.

100 rūšių – daugmaž tiek variantų burgeriu yra šiai dienai.

Vilniuje paskutiniu metu taip pat atsirado mada ne tik į meniu traukti šia poziciją bet ir atidaryti atskirus restoranus, skirtus šiai temai.

Drama Burger įgijo gana stabilią reputacija kūrybiško greito maisto mėgėjų tarpe. Nesikeičiantį pagrindinį meniu papildo „mėnesio burgeriai“. Dar gi, Andrius Užkalnis – žurnalistas ir restoranų kritikas – ten organizavo puikią maišytą prezentaciją pristatydamas ką tik išleistą filmą Cheff ir savo idealaus burgerio viziją. Andrius pasakė, kad norėjo padaryti kažką „ne kaip visada“ ir taip pat pridėti naują štrichą į restorano meniu.

Pradžiai kilo dviejų kotletų idėja. Amerikoje ši sistema gana populiari, todėl jis nusprendė, kad bus gana įdomu ją įdiegti Lietuvoje. Toliau reikėjo kotletus idealiai suderinti su kitais ingredientais. Andriaus žodžiais pomidorai iškart atkrito, nes tokiame mėsos kiekyje ir taip apstu mėsos sulčių. Violetiniai svogūnai pridėti saldumo, šoninės juostelės giliam skoniui ir sūrumui, aioli ingredientų surišimui ir sotumui, ir barbekiu padažas papildomam saldumui. Rezultate gavosi gana amerikietiškas šiaurinio klimato burgeris, kuris puikiai tinka ir mūsų regionui. Trumpai sakant, puikus rezultatas. Su malonumu suvalgiau ir su malonumu pakartočiau.

Tiesa, Andrius su užuojauta pasakė kad deja Lietuvoje daugelis restoranų neturi centrinės idėjos (koncepcijos) ir pagrindinio patiekalo. Pozicionuoja save kaip „mes mokama gaminti VISKĄ“. To pasekoje aišku – didelis meniu ir (daugeliu atveju šaldyti) nekokybiški produktai.

Dar vienas restoranas įsitraukes į buregerių estafete – BOOM Burgers, kuris randasi beveik katedros aikštėje. Dirba jis kaip tikras restoranas – nuo 12 iki nakties. Vyno meniu nėra, sako: kol kas. Nors man gana keista, kam dirbti iki vėlumos, neturint ką pasiūlyti prie pagrindinio patiekalo. Maža tikimybė kad kokia nors kompanija, pavyzdžiuj, penktadienio vakarą po 10 valandos susirinks čia perkasti prieš „pratęsimą“ ir mėgausis pomidorų sultimis. Nors, tai, kaip sakant, šeimininkų reikalas. Nors, girdėjau, kad dabar BOOM Burgers jau atsirado alus.

O kaip burgeriai? Mes užsisakėme BBQ Burgerį ir BOOM Burgerį, reikia manyti firminį. Pozicionuojasi jie neblogai: naudojama airiška Angus jautiena. Sutinku: kotletas neblogas. Nepersotintas pipirais, druska. Tik kažkodėl viduje jis buvo šaltas. O kitka – labai vidutiniška ir žemiau. Bandelė sausa ir tuo pačiu guminė. BOOM Burgers firminis padažas praktiškai beskonis. Jis visiškai neprisidėjo prie mėsos skonio išryškinimo. Šoninė buvo puiki. Nesūdyta, tačiau ir ne beskonė, gerai apkepta. Ji, kaip galėjo, gelbėjo padėtį. Daug geriau pasirodė BBQ Burgeris. Į jį labai taikliai įtraukė marinuotus raudonus kopūstus, kas labai stipriai subalansavo visų kitų ingredientų skonį. Tačiau bandelė vis vien buvo neskani.

Prie burgerio užsisakėm visus garnyrus kokie buvo meniu:

Bulvytes fri, traškius bulvių gabalėlius, svogūnų žiedus ir Coleslaw salotas.

Pasirodė, kad be reikalo. Bulvės vatinės, svogūnų žiedai – riebūs, Coleslaw salotos – visiškai nesukramtomos.

Puikios buvo salotos su špinatais, kas maloniai nustebino, nes joms vilties daug neteikiau, kadangi šioje koncepcijoje – salotos –reikalas ne svarbiausias. Tačiau padavėjos rekomendacija buvo gera, pataikė į 10-ką. Šoninė ir padažas padarė stebuklus. Saldumas, neerzinantis sūrumas, gaiva, parmigiano riešutų prieskonis – paprastumas privestas iki tobulybės.

Sūrio pyragas – 10 balų. Mielieji, nėra žodžių… taip skanu!!! Dėl jo į BOOM Burgers BŪTINAI verta ateiti!

Ir va kaip tik šiandien mums bevaikštant Gedmino prospektu, į akis krito gigantiška citrina ant ratų su užrašy Lemonbar.it. Šio įrengimo viduje jaunas simpatiškas vyras dailiai darbavosi grūstuve, trindamas į stiklines citrusus. Laimų ir citrinų aromatas mus privertė pakeisti savo ėjimo kryptį ir pasidomėti jauno vyro užsiėmimu. Kuklus meniu skelbė, kad čia galima paragauti natūralių sulčių iš citrusinių vaisių arba su jais pagamintų gazuotų kokteilių. Geidžiantiems rūgštų skonį paįvairinti siūloma į gėrimus pridėti braškių. Užsisakėm. Pabandėm. Skanu! Ne tas žodis, kaip skanu. Gaivina – rūgštu – saldu – braškingai skanu!

Pradėjome kalbėtis. Idėja Lemonbar.it toli gražu ne naujiena, kaip ir visos geros idėjos. Gimusi Italijoje. Ten citrinas spaudžia nuo 2001 metų. Ir štai, Laimono dėka, jie atsigavo iki Lietuvos. Neatsižvelgiant į visus sunkumus, kurie atbaido žmonės nuo noro kažką gero padaryti savo tautiečiams, jis nusiteikęs rimtai. Ir viena hiper-citrina neapsiribos. Jei tokį įrengimą įtvirtinti stacionariai ir gauti reikalingas licencijas, jame galima bus prekiauti ne tik nealkoholiniais kokteiliais. Aišku, visą tai labiau aktualu vasaros sezonui, kuris mūsuose labai skirias nuo Itališko savo trukme. Tačiau ir žiema ši idėja turi savo gerbėjų, joje gaminami karši vitaminizuoti gėrimai.

Kolkas gigantiška citrina – viena Vilniuj, todėl reiks atidžiai ieškoti jos dislokacijos vietos tam kad paragauti puikius natūralius kokteilius. O ateityje lauksime jos seserų, tame tarpe ir stacionarių. Tikiuosi, kad Laimono entuziazmo dėka žiema šiais metais bus citrinų atspalvio. Bent jau Vilniuje.

Pirmą kartą pas naujakurius užbėgau dienos metu vaikštinėdama su šeima. Norėjosi pasėdėti saulutėje, išgerti kavos, lengvai užkąsti, kol vaikai tikrina fontanų gylį. Prie kavos užsisakėme karštą itališką tramezzini su vištiena ir majonezu bei burgerį – buvo jau po 11 valandos, ir specialus pusryčių meniu nebegaliojo.

Sumuštinis buvo puikus! Labai sultinga vištiena. Smagiai pagardinta, švelni. Ir jos nepagailėta. Patiko, kad vietoje krūtinėlės file panaudojo šlauneles, jų ir tekstūra mielesnė, o ir perdžiovinti jas sunkiau. O majonezas būtų galėjęs būti lengvesnis. Man jis pasirodė riebokas ir pernelyg jau intensyvus. Nors ir skanus.

Dabar apie burgerį. Jeigu jį lygintumėm su Drama Burger kūriniais, tai, deja, šansų jam mažoka, o jeigu nelygintumėm su niekuo, tai gal ir visai neblogai. Pateikiamas jis dekonstruotas, todėl visus ant ant lėkštės išdėliotus ingredientus galima susikomplektuoti pačiam. Mėsa, žinoma, be ugnelės ir sausoka, užtat šauniai sugalvojo iš abiejų pusių apkepti bandelę, kuri apetitiškai traškėjo. Šoninė, kaip ir dera, dovanojo papildomą skonį ir sūrumą, o sūris – aštrumą. Ir bulvės fri buvo ne sausos, auksinės ir iki reikiamo traškumo gruzdintos. Taigi, detalėms dėmesio skirta pakankamai.

Užkandę nutarėme, kad reikia kokį kartą užeiti vakare ir užsisakyti šio to rimtesnio. Taip ir padarėme.

Buvo daug žmonių, todėl salė tarsi sumažėjo ir nustojo būti tokia nejauki. Nepaisant daugybės lankytojų padavėjas prisistatė netrukus ir priėmė mūsų užsakymą.

Užkandai paėmėm alyvuogių, po to jautienos tartarą, Cezario salotas su krevetėmis, salotas su lašiša, lašišos carpaccio, antrekotą, jautienos nugarinę, o desertui – šiltą šokoladinį braunį ir tortą „Opera“.

Alyvuogės kaip alyvuogės, nieko ypatingo, paprasčiausios žalios alyvuogės su kauliukais. Suvalgei ir pamiršai. O va tartaras buvo puikus. Kokybiška sodri mėsa, nedaug prieskonių, atskirai pateiktas putpelės kiaušinis, ančiuviai, šiek tiek garstyčių. Ir plonai papjaustytos prancūzškos baguette riekeles. Iš pradžių jų atrodė mažoka, tačiau mėsa buvo tokia skani, kad daugiau duonos ir neprisireikė.

Salotos su lašiša atrodė negrabiai. Stori lašišos ir burokėlių gabalai visiškai vaizdo nepuošė. O ir skonis buvo vienodas ir plokščias. Tą patį, beje, galiu pasakyti ir apie carpaccio. Pernelyg storai pjaustyta žuvis. Žodžiu, nuobodoka…

Cezario salotos su krevetėmis maloniai nustebino. Puikiai pateiktos krevetės, aromatingos, švelnios, su vos vos jaučiamu grotelių šleifu, traškantys Iceberg ir rukolos salotų lapai, o ir padažas teisingas, jame ančiuvius buvo galima justi, tačiau jie tikrai nedominavo.

Tiek antrekotą, tiek nugarinę prašėm atnešti medium rare. Deja, mėsos kokybe pasidžiaugti neteko. Antrekotas vis tiek atkeliavo per sausas ir kietas, o nugarinėje buvo tiek gyslų, kad vilties viską sukramtyti teko atsisakyti, ir dėl to ypač gaila, kadangi tarp gyslų likę mėsos gabaliukai buvo skanūs ir malonūs. Garnyrui – vandeningi pomidorai ir neįdomi beskonė bulvė – taigi, papildomo žavesio patiekalui irgi neteikė.

Šiltas šokoladinis braunis savo struktūra veikiau priminė šiltą irisą. Lipni ir klampi pyragaičio tekstūra, kurios karštyje ištirpo ledai, man visiškai nepatiko.

Blogiau už tai galėjo būti (ir buvo) „Opera“ tortas. Niekad negalėjau suprasti šefų, kurie siekia įamžinti savo patiekalus autentiškais receptų pavadinimais. Tai arba naudok tą patį autentišką receptą be jokių improvizacijų ir kreatyvų, arba susigalvok jam savo pavadinimą. Mažiau nuvilsit klientus. Tiek tuos, kurie yra ragavę originalo, tiek tuos, kurio jie net akyse nėra regėję. Aš tik pamačiusi „Opera“ tortą ne tik jį užsisakiau, bet ir vyrui belaukdama išbėriau it žinius šio šedevro sukūrimo 1954 m., kuriame dalyvavo įžymusis Dalloyau, istoriją. Su reveransais į jo skonį, gamybos komplikacijas, pasibaisėtinai mažą virėjų, kurie ryžtasi imtis šios recepto, skaičių ir t.t. Tačiau kai tortą atnešė, mano vyras nustebo, kaip toks patiekalas gali tapti įžymių restoranų vizitine kortele. Nesuprantamas biskvito sluoksnis, riebi masė, turėjusi atlikti kavos-karamelės grietinėlės kremo funkciją, ir storas pertepas kažkuo šokoladiniu, kas visiškai nenoėjo būti panašiu į ganache. Viešpatie, nuodų man, nuodų! Ar kaip ten rėkė Shakespeare‘o herojus.

Ką gi mes turime reziumuojant? Puikus aptarnavimas – atidūs ir labai vikrūs padavėjai. Puikus tramezzini, idealiai tinkantis papusryčiauti tiems, kurie nespėjo į pusryčių meniu. Visiškai valgomas kūrybingai pateiktas burgeris. Kelios visai padorios salotų ir užkandžių pozicijos. Ir puiki galimybė pasėdėti vasaros terasoje tiek suaugusiems su vaikais, tiek šeimos rūpesčiais neapsunkintoms porelėms.

Trys suaugusieji sumokėjo už viską (be tramezzini ir burgerio) su vin de maison 425 litus. Įvertinimas: trys žąsys iš penkių.

Apžvalga apie La Cave pirmą kartą publikuota „Laukinės Žasys“ tinklapyje.

Trys maži staleliai išorėje ir trys viduje. Nedidelis stendas su tortais, pyragais, keksais, sausainiais. Pasirinkimas nelabai didelis, tačiau metus akį viskas atrodo skanu. Paėmėme po gabalėlį beveik visko ir patogiai įsitaisėme lauke, pavėsyje.

Pradėjome nuo tradicinio karaimų aguonų pyrago „Šimtalapis“*. Minkštas vidus, išorė traški, saldus kiek reikia. Ir aguonų nepagailėjo, ir razinos tinka. Aguonų pyragas – sotus, konsistencija primenantis datulių pudingą, lipnus. Su maloniu kardamono prieskoniu. Traškus avižiniai sausainiai. Tokie naminiai-naminiai. Ir avižų dribsniai jaučiasi, tiek kiek reikia. Taigi – naudingas sausainis! Taip kad sąžinė gali būti rami.

Pikantiškos tubelės su sezamais ir saldžia paprika. Su kava – puiku! Labai subalansuotas skonis ir tik truputis druskos. Mini-keksai su citrinų žievele. Lengvi ir elegantiški. Ir, beje, puiki kava.

Pradėjom kalbėtis su šeimininke. Šeimyninis verslas. Jau beveik 20 metų. Kepimo cechas randasi Varėnoje. Seniau ten ir dirbo. Labai daug – pagal užsakymą. O neseniai nusprendė Vilniuje atidaryti šia mini-kavinę. Juolab, kad beveik visi pastovūs klientai iš čia. Nesudėtingus saldėsius kepa vietoje, o „Šimtalapį“ ir kreminius tortus – Varėnoje ir atveža.

Mes likome labai patenkinti. Dabar dažniau vaikščiosim prieš miegą: gal žiū kokiam nežinomam neišvaizdžiam kiemelį rasime dar vieną kulinarinį perlą?

*“Šimtalapis“ – sluoksniuotas pyragas su aguonų įdaru, kurį gamino lietuvos totoriai. Šis receptas mus pasiekė iš tolimos praeities ir jau daugiau nei 30 metų yra Lietuvos vizitine kortele. Gaminimo procesas gerokai sunkus ir reikalauja tikslaus technologijos laikymosi, taipogi pačių šviežiausių produktų.

Kadaise šioje miesto dalyje vykdavo viešos piratų egzekucijos, o XIX amžiuje Elbės salose atsirado Špaicherštadas – tuo metu didžiausias pasaulyje sandėlių kompleksas. Per karą stipriai suniokotas uostas prarado savo svarbą konteinerinių pervežimų pradžioje: kanalai tapo per maži laivams didele grimzle. Buvo nuspręsta žemę parduoti, ir toje vietoje sukurti naują rajoną – Hafensitį (HafenCity). Statybos darbai prasidėjo dar 2003 metais, o pilnai užbaigti šitą mega-projektą planuojama 2025 metais.

Tačiau ir šiandien ši „aukso mylia“ atrodo įspūdingai. Kabantys virš vandens futuristinės išvaizdos pastatai, apmąstyta infrastruktūra, vis dar statomos filharmonijos vaiduoklis. Ši vieta užburia. Hamburgui netipiška vieta, ir tuo pat metu ji turi ypatingą žavesį, lyg kita dar nežinoma planeta. Savaime suprantama, tam kad badu nenumarinti ten įsikūrusius „dangaus gyventojus“ (nekilnojamo turto kainos jau peraugo 12000 Eurų už kvadratinį metrą kainą) – čia yra begalė restoranų/barų ir kitų mielų vietelių.

Tačiau iš visos šios įvairovės, mano širdčiai mieliausias pasirodė arbatos salonas Messmer Momentum.

Messmer istorija prasideda 1852 metais. Šis prekinis ženklas reprezentuoja išskirtinį skonį ir kokybę. Toks požiūris tiko pedantiškų vokiečių skoniuj ir padarė jį istoriškai vertingu prekiniu ženklu.

Messmer Momentum patalpose yra įsikūręs arbatos Muziejus, kuriame multimedijos galerija, kurioje galima pasinerti tūkstančius metų skaičiuojančią arbatos istoriją, pamatyti kaip vyksta derliaus rinkimas ir tuo pačiu metu pasinaudoti dėžutėmis su įvairių rūšių arbata, pasimėgauti stebuklingų aromatų palete. Tiesa, per Hamburgo uosta į Europą patenka virš 70% visos arbatos. Taip pat yra parduotuvė, kurioje galima pasikonsultuoti dėl šio gėrimo liečiančių klausimų ir aišku įsigyti jo tolimesniam naudojimui. Taip pat yra Arbatos Salonas.

Messmer arbatos salone su panoraminiu vaizdu į uostą, Jums beliks tik išsirinkti vieną iš 70-ies rūšių įspūdingų pavadinimų arbatų su išsamiu sudėties aprašymu: Assam TGFOP 1 „Oaklands“, Ceylon OP 1 „Shawlands“, Darjeeling-Sikkim First Flush, Darjeeling Second Flush FTGFOP 1 „Maharani Hills“, Golden Kenya GFOP „Milima“, China GFOP „Golden Yunnan“ , China OP „Keemun Congou“, China OP „Tarry Souchong“. Paslaugūs padavėjai Jūsų neskubins. Galite iki soties tyrinėti šį nesibaigiantį sąrašą. Juk arbatos ceremonijos skubinti negalima.

O jau „prie arbatos“… ko tik širdis geidžia. Tai gali būti ir užkandžių rinkiniai su šiltomis bandelėmis, „macaroons‘ais“, naminiu džemu ir uogiene, vaisine duona, mini-pyragais, šokoladu, sufle, pyragaičiais ir dar daugiau skanumynu. Savaime suprantama, prie kiekvieno tokio rinkinio yra parenkama arbata kuri puikiai dera prie rinkinio ingridientų, nuo ko apsilankymas salone tampa maksimaliai maloniu. Prie kaikurių rinkinių rekomenduojamas bokalas Prosecco su jame išsiskleidžiančiu gėlės žiedu. Įsivaizduoju Vladimirą Kličko (kuris jau senai pamilo HafenSitį kaip savo gyvenamą vietą) terasoje besimėgaujantį vaizdu į upę ir lėta arbatos ceremonija. Idilė.

Hamburgas – 1 dalis
Hamburgas – 2 dalis – Fischereihafen Restaurant
Hamburgas – 3 dalis – Au Quai

Yra keletas poilsio ir mėgavimosi siūlomais patiekalais zonų. Iš visur atsiveria puikus vaizdas į uostą ir miestą. Ypač romantiška čia prieblandos valandą, kai aplink užsidega įvairiasplviai žibintai ir upė tampa gyva – puškuojančiais linksmais laiveliais ir kateriais. Rankos atstumu teleškuojasi blizgančios bangos.

Garso signalais naktį skrosdami kiaurai į uostą įplaukia didžiuliai, iš vidaus šviečiantys laineriai, apsupti, lyg rykliai apsukriomis žuvelėmis – remoromis, darbščiais buksyrais. Taip malonu šiltą vakarą, stebint visą šitą besikeičiantį pasaulį, neskubant mėgautis geltonuodegiu tunu su imbiero padažu, burnoje tirpstančiomis krevetėmis – tempūra iš Šiaurės jūros, seviče iš laukinės lašišos ir jūros šakučių, moliūgų kario sriuba, pasta su trumais, medumi ir pančeta, jaunu otu su kmynais.

Saldžiam vakaro užbaigimui tinka apelsininis krembriule arba tiramisu su makademijos riešutais ir ledais iš balto balzaminio acto. Administratorius Jums būtinai primins, kad Au Quai organizuoja gastronominius vakarėlius.

Labai rekomenduoju apsilankyti bent viename. Atmosfera neįpareigojanti, taktiška, nuoširdaus domėjimosi, dėmesio prie kurios dera gerai atrinkti patiekalai ir prie jų parinkti vynai. Abejingais tikrai neliksite.

Betkuriuo atveju Michelin gido ekspertam ši vietelė patiko. Ir ne kartą.

Hamburgas – 1 dalis
Hamburgas – 2 dalis – Fischereihafen Restaurant
Hamburgas – 4 dalis – Messmer Tea Lounge

Kad netektų nuobuodžiauti kol Jums ruošia staliuką, čia rasite nuostabų austrių barą.

Iš siūlomų užkandžių labiausiai žavi šie: tartaras iš škotiškos lašišos su belugos ikrais ir putpelių kiaušiniais, rūkyto ungurio file, tuno karpačio sojos-imbiero marinate mango ir avocado salotomis.

Kiekviena bet kurio patiekalo dedamoji davesta iki tobulybės. O jeigu norisi paragauti visko po truputį – prašom!

Galima užsisakyti degustacinį užkandį Fischereihafenteller. Jame ir rūkyto ungurio file, ir traškios krevetės, ir tuno tartaras, ir rūkyta lašiša, ir skaniausia švelniausia silkutė.

Netgi iš šio vieno pirmo patiekalo galima padaryti pirmą įspūdį apie restoraną.

Labai rekomenduoju paragauti saldžią sriubą iš ungurio Eel soup “Oevelgönne style”. Vienareikšmiškai, šis patiekalas tiks ne visiems, bet jį būtina pabandyti bent jau dėl to kad jis – Hamburgo vizitinė kortelė. Šio patiekalo atsiradimo istorija apaugo mitais ir legendomis, nuo ko, aišku, susidomėjimas juo tik padidėjo. Prie diskusijos prisijungė filologai, istorijai, archyvarai. Kaikurie šefai tvirtina kad anksčiau į “Sriubą iš Ungurio” įėjo kas tik įmonoma išskyrus patį ungurį. Patiekalas iš visokių atliekų taupiems šiauriečiams. Tačiau, nuo kažkada, į sriubą pradėtas dėti ir ungurys, nuo ko jo skonis, aišku, labai išlošė, nors ir liko gana specifinis. Ingridientų ten… nuo rūkytų ir kaulo smegenų iki džiovintų vaisių, daržovių, vyno, cukraus… Tačiau pasikartosiu, pabandyti verta.

Analogiškas patiekalas-Hamburgo vizitinė kortelė – Labskauzas (vok. Labskaus, dan. Labskovs) – šiaurės vokietijos ir skandinavijos mėsos patiekalas. Labskauzą gaminą iš sūdytos jautienos, bulvių, matijas silkės, svogūnų ir marinuotų burokėlių. Pirmąkart Labskauzas paminėtas 1701 metais. Jį gamino iš sūdytos jautienos, bulvių, svogūnų ir lašinių.

Labskauzas patiekiamas su silkės suktinukais, kiaušiniene ir marinuotais agurkais. Išoriškai šitas patiekalas ne pats patraukliausias. Skonis šiek tiek primena virtas grūstas bulves su skardine “turistų pusryčių”. Negaliu sakyti kad tai neskanu… tačiau taip jau sovietiška. Mums išeiviams iš sovietmečio šis patiekalas nepasirodys egzotika, o greičiausiai sukels prisiminimus. Todėl aš siūlau užsisakyti otą ir tokiu būdu išvengti nereikalingos nostalgijos.

Pagrindinių patiekalų meniu džiugina įvairove ir aišku jūros gėrybių šviežumu. Traškios azietiško stiliaus krevetės, pipirinis tuno didkepsnis su medaus-sojos padažu ir koše su vazabiu, kepta ešerio file su raugintais kopūstais, glazuruotomis vynuogėmis ir petruškų padažu, Šiaurės jūros otas su špinatais, vėžiagyviu ragu bulvių koše su trumais, jūrų liežuvis…

Jeigu jus supainiojo žuvies pavadinimai arba tiesiog skonio receptoriai skelbia boikota ir niekaip neleidžia jums išsirinkti – ne bėda.
Imkite surprise menu, į kurė įeina 4 patiekalai šefų nuožiūra.

Asmeniškai aš nebandžiau, tačiau prie kito staliuko sedėjo žavingas seniokas ir su tokiu apetitu viską tvarkė, ką jam atnešdavo iš meniu-siurprizo, ir taip lengvai lenkė balto, rožinio ir raudono vyno taures, kurias rekomendavo somelje prie kiekvieno patiekalo, kad aš net pasigailėjau dėl savo pasirinkimo iš A La Cart meniu.
Desertui galima užsisakyti Dessert-Variation, kurį sudaro keturi mini-saldėsiai. Vėlgi, po gabaliuka, po šaukštelį, ir bendrą vaizdą galima susidaryti. Bet karštas slyvų pyragas su riešutiniais ledais geba atgaivinti net pačius tingiausius skonio receptorius. O karamelizuotas abrikosų tortas su vyno kremu ir pistacijų ledais, visiškai paprasta išvaizda lyg Tarte-Tatin, tačiau absoliučiai dieviško skonio, išvis gali privesti prie kulinarinės ekstazės.

Hamburgas – 1 dalis
Hamburgas – 3 dalis – Au Quai
Hamburgas – 4 dalis – Messmer Tea Lounge

Jis gundo, traukia į savo voratinklį architektūra, gamta, laisve, įvairiapusiškumu. Ten ypatingas oras, pučia nuotykių ir permainų vėjas.
Laisvės ir pakantumo miestas, kultūros ir mokslo centras. Tokio kontrastingo gyvenimo vargu ar kur kitur sutiksime. Hamburge klesti daugybė pramonės rūšių: elektrotechnikos, chemijos, metalo ir naftos. Ir tuo pat metu, pusę miesto sudaro parkai, sodai, kanalai ir tiltai. Tilų skaičiumi pasaulyje Hamburgui neprilygsta nei vienas miestas. Virš dviejų tūkstančių. Tai daugiau nei Amsterdame, Venecijoje ir Londone kartu sudėjus!

Hamburgas – civilinės aerokosminės pramonės centras. Mieste įsikūrusios EADS ir Airbus bendrovės, kurios čia turi surinkimo gamyklas. O labiau pikantiško laiko praleidimo mėgėjams – non-stop drive Riperbane.

O ką jau bepasakysi apie restoranų, barų, smuklių, kavinių ir kitų maisto vietų kiekį ir įvairovę… Jų kažkur apie 2000. Rinktis galima amžinybe. Pagal vietą, eksterjerą, interjerą, tematika, spindinčių žvaigdučių ir kepurėlių. O jų čia netrūksta. 102 restoranai paminėti Michelin gide. 8 iš jų turi žvaigždes. Ir 9 restoranai, kurių nepraleido Gault Millau gidas. Taigi…kur nueiti tikrai bėdos nėra.

Neturiu aiškios sistemos pagal kurią renkuosi restoranus lankydamasi Vokieijos gastronomijos sostinėje. Pavyzdžiuj, praeitą kartą aš apsistojau viešbutyje kuris yra Holzgafen’o rajone. To pasekoje aš vakare vaikščiodama palei Elbos upę įsiminiau kelias vietas – gastronomijos židinius – su puikiu vaizdu į vandenį. Lyriškai nukrypdama paminėsiu kad tai tas pats rajonas kuriame randasi ir žinomas Fishmarkt’as. O atvykti į hamburgą ir neapsilankyti Fishmarkt‘e – neatleistina. Netgi jei neketinate nieko pirkti. Prasivaikščiokite tarp prekystalių su pačiomis šviežiausiomis jūros gėrybėmis.

Sudalyvaukite gėlių aukcione, nusipirkite puodelį kavos pas linksmą vaikiną iš Jamaikos, kuris liaudies dainomis ir muzika (iš traškančios prieštvaninės magnetolos) linksmina vietos gyventojus. Fishmarkt‘as gyvuoja nuo 1703 metų ir dirba tik sekmadieniais ir tik nuo 6 iki 10 ryto, nes anksčiau miesto valdžia leido prekiauti tik iki mišių pradžios.

Tačiau grįžkim prie restoranų gyvenimo…

Hamburgas – 2 dalis – Fischereihafen Restaurant
Hamburgas – 3 dalis – Au Quai
Hamburgas – 4 dalis – Messmer Tea Lounge

Meniu be ypatumų, tačiau neleidžiantis likti alkanam nei dideliam nei mažam. Man gal labiau patiktų mažesnis pasirinkimas. Bet vėliau supratau, kad iš esmės viskas labai apgalvota. Tokio tipo vietų Vilniuje daugiau nėra, reiškiasi ir nuolatinių lankytojų daug, kurie lankosi dažnai. O jeigu meniu bus trumpas, tai jau trečią kartą užsisakyti kažką bus bėdų. Gerai, kad yra specialūs patiekalai alergiškiems vaikams. Deja, dabar tai labai paplitusi problema.

Patiekalai gražiai patiekiami, su fantazija ir skoniu. Pavyzdžiui blyneliai su vištiena – maišelių perrištu svogūno laišku – pavidalu. Vaikams labai patogu juos imti rankomis ir tuo pat metu nesitepti jų įdaru. O kas dėl patiekalų skonio, čia reikalai jau nebe tokie smagūs. Sakykim taip – kaip kada pasiseks. Pavyzdžiui, Cezario salotos – puikios. Puikiai paruoštos krevetės su labai neblogu padažu. Šaltibarščiai man taip pat patiko, stipraus skonio, tiršti, aromatingi. O nicos salotos – mano mėgstamiausios. Rožinis, lengvai apkeptas tunas, šviežia traški žaluma. Nieko nereikalingo. O štai pica – visai neaišku kas. Kieta tešla, beskonis įdaras. Mėsainis taip pat nepaliko įspūdžio – jautiena perkepta. O firminės bulvytės… Nereikėjo jų vadinti „firminėmis“. Jos tiesiog neturi teisės būti įstaigos vizitine kortele, jeigu teisingai traktuoti patiekalo „firminingumo“ sąvoką.

Kas liečia aptarnavimą, jis praktiškai visais atvejais – labai geras. Buvo keletas momentų, kai kurios merginos elgėsi šiek tiek apmigusiai ir neatidžiai. Bet šiaip jau – padavėjos šaunuolės. Tik nereikia nusileisti mažam vaikui kuris prieina prie vitrinos su saldėsiais ir prašo jam duoti sausainį. Visų pirmą, vaikai – nemokūs lankytojai, o antrą – jie gali būti alergiški arba sirgti cukriniu diabetu, kas jau yra visai nejuokinga.