≡ Menu / Language

Medžioklės ragams skambant. Restoranas „Telegrafas“ ir Šv. Huberto diena

Šv. Hubertas (~655-727 m.) buvo misionierius ir Lježo vyskupas, kuris pasak legendos atsivertė į krikščionybę po to, kai jam pasirodė elnias su švytinčiu kryžiumi tarp ragų, vėliau tapęs medžiotojų globėju.
Kartą metuose, Lapkričio 3, Šv. Huberto dieną Belgijoje laikomos specialios mišios šunų garbei. Prie didžiulės bažnyčios, San-Ubero miestelyje, skamba medžioklės ragų garsai ir į šventovę iškilmingai vedami šunys. Iš Belgijos ir iš kitų pasaulio šalių skuba medžiotojai su savo mylimais šunimis, kad juos pašlakstytų šventintu vandeniu. Prie bažnyčios taip pat galima pamatyti ir kitus gyvūnus turinčius kažką bendro su medžiokle – arklius ir medžioklinius paukščius. Šv. Hubertas globoja gyvūnus ir saugo žvėris nuo pasiutligės ir blogo elgesio. Baltarusijoje rengiamas šaudymo iš tradicinio lanko turnyras. Turnyre žiūrovai gali pamatyti pačius įvairiausius lankus – mongoliškus, angliškus, senovės Rusijos ir kitus, atkurtus pagal istorinis analogus.

Latvijoje taip pat švenčiama Šv. Huberto diena, ir gana netradiciškai. Barono Miunchauzeno muziejuje, kuris be viso kito buvo medžiotojas, Duntės dvaro smuklėje Vidžemės pakrantėje susirenka medžiotojai iš Baltijos ir kitų šalių, kad pasidalintų pačiomis išgalvočiausiomis, netikėčiausiomis istorijomis iš medžioklių.

Į Lietuvą tradicija švęsti Šv. Huberto dieną atėjo prieš 10 metų. Ją populiarina Šv. Huberto draugija su Bernardinų vienuolyno vienuoliais. Šiais metais mes paskubėjom prisijungti prie medžioklės, žvėrienos ir šunų mylėtojų restorane Telegrafas, kuris tą vakarą savo duris atvėrė visiems norintiems.

Šv. Huberto dienos proga "Telegrafe" skamba medžiokliniai ragai

Šv. Huberto dienos proga „Telegrafe“ skamba medžiokliniai ragai



Tą vakarą viskas restorane viskas priminė šventę. Muzikantai su kepurėmis papuoštomis plunksnomis, gėlių ir uogų puokštės ant stalų, specialiai šiai progai parinktos ispanų dailininko Miguel Angel Santacruz reprodukcijos ant sienų ir meniu ir aišku pats meniu. Javier Lopez nepraleido net menkiausios detalės, o Narimantas Miežys profesionaliai jį papildė savo srityje.

Amuse Bouche "Telegrafo" Šv. Huberto dienos meniu

Amuse Bouche „Telegrafo“ Šv. Huberto dienos meniu

„Amuse Bouche“
Rūkytos „Fallows“ elnienos „Kabanos“ dešrelės su obuolių padažu ir kakavos traškučiais. Obuolių padažas subalansavo dešrelių ir kakavos skonį. Lengvai rūkytas skonis pabrėžė laukinę mėsos kilmę. Sunku bus po tokių dešrelių grįžti prie tų kurios parsiduoda mūsų prekybos centrų lentynose. O ką daryti? Kam dabar lengva?

Laukinio Stumbro Carpaccio

Laukinio Stumbro Carpaccio

Užkandžiui buvo laukinio stumbro „carpaccio“ su juodaisiais trumais, keptais grybais ir Porto vyno želė. Niekada nebūčiau pagalvojus kad stumbro mėsa gali būti tokia švelni ir aromatinga. Kai mačiau šiuos rimtus gyvūnus gamtoje jie man paliko visai kitą įspūdį. Kai kurios labai aktyvios, jau šiek tiek pagyvenusios damos sako, kad tokiais turėtų būti tikri vyrai (atleiskite, dabar nesame prie stalo): stiprūs, nesiprausę ir apžėlę. Toks stumbras ir yra savo terpėje. O lėkštėje – toks švelnus. Ir tik trumai ir kepti grybai primena, kad mėsa čia ne kokio nors 3-jų mėnesių ėriuko, o mūsų miškų karaliaus. Todėl ir palyda jo karališka. O štai vyno parinkimas – man buvo įdomus – Dr. Buerklin Wolf Ruppertsberger Riesling. Man tai buvo netikėtumas, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, malonus. Viskas puikiai derėjo ir bendros simfonijos neišderino.

Potato Parmentiere (Šv. Huberto dienos versija)

Potato Parmentiere (Šv. Huberto dienos versija)

O dabar – mano mylimiausias! Naujojo restorano meniu favoritas su šiokiais tokiais pakeitimas šventės garbei persikėlė į medžioklės meniu. Potato Parmentiere. Kai kurie istorikai mano, kad Parmentiere galima vadinti bet kurį patiekalą į kurio sudėtį įeina bulvės. Viskas dėl to, kad mesjė Antoine-Augustin Parmentier, gyvenęs Prancūzijoje 19a aktyviai piršo idėją būtinai traukti į meniu bulves. Ir emocionalūs prancūzai nusprendė jam atiduoti duokle pavadindami visus bulvinius patiekalus jo pavarde. Tradicija nelabai prigijo, tačiau vienas iš populiariausių patiekalų, kurio pavadinime yra bulvių gerbėjo pavardė – tapo Parmentier – sriuba-piure iš bulvių, salierų ir svogūnų. Ją taip pat vadina Potage Parisien. Javier‘o interpretacijoje sriuba patiekiama su be lukšto virtu anties kiaušiniu, „foie gras“ ir rūkyta laukine antiena „Magret“. Kur yra „foie gras“ – būtinai yra Gewuerztraminer. Kur gi be to saldumo ir prieskonių? Tik šiuo atveju Prancūzija būtų buvęs per daug iššaukiantis pasirinkimas. Todėl parinktas buvo amerikiečių gamintojas. Labiau santūrus ir mažiau saldaus nektarų prieskonio turintis vynas.

Arroz De Pichon

Arroz De Pichon

Mirgėdami sparnais balandžiai skraido… Kai kurie prisiskraidė.
„Arroz De Pichon“. Kepta karvelio krūtinėlė, šlaunelės „confit“, arborio ryžiai, rudeninės daržovės. Ruduo. Ruduo. Ruduo. Ir dar Joseph Drouhin Brouilly kompanija. Božolė. Božolė. Visai greitai. Tačiau prie karvelio Nouveau niekaip nebūtų tikęs. Jis laukinis. Mėsa tamsi o jos skonis rimtas. Kažkaip net nesiriša su paplitusiu balandžio įsivaizdavimu. Labiau primena laukinę antį. Skanu. Brutalu.

Stirniena su bordo vyno „Bordelaise“ padažu, raudonųjų serbentų želė, naminiai bulvių koldūnai ir Raymond Huet by Michel Rolland Bordeaux. „Medium“ iškepta filė, su stipriu, taninišku vyno skoniu padėjo paskutinį tašką medžioklės trofėjų sąraše. Apie mėsos konsistencija net nereikia kalbėti. Visai be priekaištų! Naminiai bulvių koldūnai vos tik juos įdėjus į burną sukėlė visiškai nenatūralų šioje situacijoje didžiulį malonumą. Juk paprastos bulvės! Kas jose gali būti tokio ypatingo? O jos, begėdės, iš pradžių traška, kaip nuostabiausia tempūra, o po to įžūliai tirpsta burnoje.

Sakau kaip yra. Visoje vakarienėje buvo vienas trūkumas. Porcijų dydis. Jos didžiulės – ir degustaciniam meniu ir tokiam mėsos kiekiui. Aš – praktiškas žmogus. Su savimi pasiėmiau antrą, daug talpesnį nei mano, skrandį. T.y. atėjau su vyru. Todėl ypatingų problemų nekilo. O kitiems vakaro svečiams atiteko sunki dalia. Gal dėl to visi taip nekantriai laukė deserto.

Biskvitinis Swiss Roll

Biskvitinis Swiss Roll

Biskvitinis Swiss Roll, padengtas miško uogų „Creme Chiboust“ ir Madagaskaro vanilės ledai. Biskvitas tirpte tirpo, aromatingas kremas puikiai kontrastavo su rūgščiomis šviežiomis uogomis. O kai į desertines taures išpilstė Torres Floralis – tapo akivaizdu, kad Kalėdos ne už kalnų. Jau būtų pats laikas pasirūpinti buteliu šio širdį jaudinančio nektaro, į kampą įspraudus Javier‘ą išreikalauti deserto receptą ir pradėti rašyti pageidavimų sąrašą naujiems metams.

P.S. Nesilaikydami Šv. Huberto tradicijos šunį palikome namie. Švelni jorkšyro širdis būtų neatlaikiusi žvėrienos vakarienės aromatų. Bet mes grįžę viską sąžiningai papasakojom ir nuotraukas parodėme. Liko patenkintas ir beveik visai nenusiminė.

{ 2 comments… add one }

  • прохожий 2014-12-05, 14:07

    Это не кулинарный обзор. Это хрюканье зажравшейся дамочки.

    • Alesia Mačiulis Alesia Mačiulis 2015-11-13, 19:05

      Kriu kriu

Leave a Comment